Paskutinės vakarienės vyno skonis
Artėjant Šv. Velykoms verta prisiminti vyno simboliniam vaidmeniui krikščionybėje ypatingai svarbią Paskutinę Jėzaus ir jo mokinių vakarienę. Iš Naujojo Testamento žinome, kad jos metu buvo valgoma duona ir geriamas vynas. Tačiau istorikai gali papasakoti daugiau detalių ir apie patiekalus, ir apie patį vyną.
Nesutariama, ar Paskutinė vakarienė tikrai vyko ketvirtadienį, oficialiai švenčiant Pesachą. Net jei ji buvo išvakarėse, trečiadienį, kaip teigia vienintelis iš evangelistų Jonas, Jėzus ją valgė kaip šventinę vakarienę. Taigi ant stalo buvo Sederio patiekalai: salierai, pamirkyti sūriame vandenyje, kietai virtas kiaušinis, neraugintos tešlos duona, karčios žolelės, riešutų ir vaisių tyrė ir avies koja arba vištos sparnas. Buvo geriamos keturios simbolinės vyno taurės. Vidurio Rytuose randama 6 tūkst. metų senumo vyndarystės įrodymų: uoloje išskaptuotų talpų, skirtų vynuogėms spausti, molinių indų vynui laikyti. Tačiau vynuogės greičiausiai nebuvo skirstomos į veisles. Archeologai Judėjoje yra radę indų su užrašais: „razinų vynas“, „rūkytas vynas“, „labai tamsus vynas“. Vynas buvo maišomas su prieskoniais, vaisiais, o siekiant jį apsaugoti – su miramedžių, smilkalinių bosvelijų, terpentininių pistacijų sakais. Dėl aromato buvo dedama granatų, mandragoros, šafrano, cinamono.
Miksologijos specialistas Joelas Anthony Caruso sako, kad panašų į anų laikų vyną būtų galima pasidaryti iš sūdytų obuolių, medaus, vyno ir granatų išspaudų, o sausesnį – iš amaronės, amaro, ruginio viskio, sirupo su citrinos žievele.
Parengta pagal „Vivino“, „Britanica“, „Wikipedia“, tėvą Danielą Kendallą, Patricką McGoverną, Joelą Anthony Carusą, Coliną Humphreysą
Derinimas Velykų rytui: kietai virti kiaušiniai ir vynas
Kokį vyną rinktis prie Velykų patiekalų