'Sangiovese' – Italijos raudonojo vyno ambasadorė

Šiuo metu labiausiai paplitusi Italijos raudonųjų vynuogių veislė yra žinoma jau nuo XVI amžiaus. Jos pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos: sanguis Jovis verčiama kaip „Jupiterio kraujas“. Geriausias vynas, kurio pagrindas yra 'Sangiovese' vynuogės, gaminamas Toskanos regione, Montepulčiano, Montalčino, Kjančio ir Skansano vietovėse. Pastaraisiais dešimtmečiais didelio dėmesio sulaukia ir vadinamieji supertoskaniečiai iš Maremos (Bolgeris) ir kitų Toskanos vietovių, kur klasikinė 'Sangiovese' veislė neretai maišoma su prancūziškomis Bordo veislėmis. Nors subtilias 'Sangiovese' savybes gali lengvai užgožti galingosios 'Cabernet Sauvignon', neretai nedidelė kitų raudonųjų vynuogių dalis gali suteikti reikiamos spalvos ir struktūros. 

Egzistuoja bent keturiolika oficialių 'Sangiovese' veislės klonų, iš kurių geriausieji patenka į didžiųjų 'Sangiovese' ('Sangiovese' Grosso) grupę, o mažiau reikšmingi vadinami mažosiomis 'Sangiovese' ('Sagiovese' Piccolo), tačiau šis skirstymas kol kas nėra itin veiksmingas vynuogynuose. 'Sangiovese' veislės pavadinimas turi ir sinonimų, Toskanoje tai – 'Prugnolo Gentile', 'Brunello', 'Morellino', o Korsikoje – 'Nielluccio'. 'Sangiovese' nėra itin populiari už Italijos ribų, tačiau įdomių pavyzdžių galima aptikti JAV ir Argentinoje, kur ją atgabeno Italijos emigrantai.

Žymiausios 'Sangiovese' apeliacijos

Brunello di Montalcino yra vienintelė apeliacija, kuri tikslingai siekia ir teisiškai įpareigoja vyndarius naudoti 100 proc. 'Sangiovese' vynuose. Čia paplitusios didžiosios 'Sangiovese' ir ypatingas Amiatos kalno sukuriamas mezoklimatas užtikrina tamsius ir intensyvius vynus, kvepiančius miško uogomis ir prieskoniais. Itin svarbus vaidmuo atitenka fermentacijai ir brandinimui ąžuolo statinėse, kurios leidžia subalansuoti 'Sangiovese' vyną ir išryškinti jo ypatingą charakterį. Kadangi XX amžiaus pabaigoje apeliacijoje išpopuliarėjo aromatingo prancūziško ąžuolo statinių panaudojimas, kaip modernesnės alternatyvos neutralesnėms tradicinėms botte statinėms, minimalus brandinimas statinėse buvo sumažintas iki 24 mėnesių, tačiau visi rimtesni gamintojai ir dabar parduoda savo vynus bent po 4–5 metų nuo derliaus. Kitas šio žymaus kaimelio vynas „Rosso di Montalcino“ paprastai būna jaunesnių vynuogynų derliaus vynas, kuris rinkoje pasirodo po 1–2 metų ir yra tinkamas gerti anksti dėl savo nesudėtingo, bet gaivaus ir gastronomiškai patrauklaus skonio.

Kadaise kilmingiausias Toskanos vynas „Vino Nobile di Montepulciano“ šiuo metu daromas iš bent 70 % 'Sangiovese' vynuogių, kurias papildo vietinės 'Canaiolo Nero' ir 'Mammolo'. Nuo 2009 metų dėl apeliacijos taisyklių liberalizavimo iki 30 % mišinio gali būti pagaminta ir iš prancūziškų 'Cabernet Sauvignon', 'Merlot' ir 'Syrah' veislių vyno. Čia, kaip ir Montalčino kaimelyje, egzistuoja dar vienas žinomas vynas – Rosso di Montepulciano, ir ilgiau brandinamas, geriausių derliaus metų Riserva vynas. Šios apeliacijos vynams paprastai būdingas tamsus, netgi žemiškas aromatas su subtiliomis džiovintų žolelių ir gėlių natomis. Keli papildomi metai butelyje leidžia šiems vynams dar geriau atsiskleisti.

„Chianti Classico“ yra kitas tradicinis ir galbūt labiausiai žinomas 'Sangiovese' vynas. Šis vynas turi būti pagamintas mažiausiai iš 80 % 'Sangiovese' ir dažniausiai vietinių 'Canaiolo' ir 'Colorino', tačiau leidžiamos ir kitos veislės, įskaitant prancūziškas, kurios tapo svarbios visoje Toskanoje. „Chianti Classico Riserva“ daromas iš 100 % 'Sangiovese', kartais šis vynas netgi bando varžytis su „Brunello di Montalcino“. Čia dirba daug gamintojų, tad svarbu pažinoti geriausius, kurie geba pagaminti atvirus, kvapnius, gana vaisiškus, bet drauge gerai burnoje subalansuotus, tvirtos struktūros vynus. „Chianti Classico Riserva“ neretai gali puikiai bręsti ir daugiau nei 10 metų.

Žemiau rasite kelis aptartų 'Sangiovese' vyno stilių pavyzdžius iš Toskanos.