Vyndarių Velykos

Artėja viena svarbiausių krikščioniškų švenčių – Velykos. Tai pavasario šventė, kuri minima pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Lietuvoje Velykos turi įdomių tradicijų: pusryčių ruošimas, kiaušinių marginimas, jų ridenimas bei tvirtumo tikrinimas prie šventinio stalo. Šventiniai patiekalai, maistas yra itin svarbi Velykų dalis. Ši Kristaus prisikėlimą simbolizuojanti šventė minima ne tik Lietuvoje.

Kaip Velykas švenčia užsienio vyndariai? Jiems maisto kultūra yra labai reikšminga darbo bei gyvenimo dalis. Vyndariai papasakojo ne tik, kokius patiekalus ragauja prie šventinio stalo, bet ir kokios Velykų tradicijos vyrauja jų šalyse.

Isabelle ir Jean-Pierre’as Guyonai iš „Domaine Guyon“ vyninės Prancūzijoje sako, jog Velykas švenčia nedažnai, kadangi tuo metu jiems labai daug darbo laukuose. O tais retais kartais, kuomet atranda laiko šventei, nesilaiko jokių išskirtinių tradicijų, nors, kaip patys sako, maistas Prancūzijoje – pagrindinė tradicija! Guyonų šeima teigia, kad paprastai Velykos – tai sekmadienio arba pirmadienio pietūs: „Dažniausiai mes valgome kumpį su petražolėmis (jambon persillé). Tai firminis Burgundijos patiekalas: gardus kumpis, virtas su česnakais ir petražolėmis mėsos bei daržovių sultyse.“ Prancūzų vyndarių stalas gana mėsiškas: paragavę kumpio, jie valgo ėriuką – tradicinį Velykų patiekalą. Nepamirštami saldėsiai ir, žinoma, daug šokolado! Su šiuo skanėstu susijusi ir Prancūzijos gyventojų pamėgta Velykų pramoga – slėpti šokoladus sode arba namuose ir leisti vaikams jų ieškoti. Isabelle ir Jean-Pierre’as sako, kad nedaug žmonių margina kiaušinius Prancūzijoje, o šokolado paieškos yra tarsi Velykų šventės tradicija.

Porto gamintojo „Niepoort“ atstovas Paulo Silva papasakojo, kaip Velykos švenčiamos Portugalijoje: „Portugalija yra katalikiška šalis, Velykos čia – antroji svarbiausia metų šventė po Kalėdų.“ Tradiciškai portugalai lanko savo šeimas, su kuriomis susėda prie sekmadienio pietų stalo. Paulo sako, kad maistas yra jų kultūros dalis. Įdomu tai, kad Portugalijoje taip pat švenčiamas lietuviškų Užgavėnių atitikmuo – karnavalas, kuris taip pat vyksta antradieniais, žmonės dėvi kaukes, o po šios šventės iki Velykų penktadieniais nebevalgoma mėsa. „Per Velykų pietus valgome ėrieną arba jaunos ožkos mėsą“, – sako Paulo. Margučių dažymas šioje Vakarų Europos šalyje nėra itin paplitęs: „Šiais laikais kai kuriose mokyklose vaikai margina kiaušinius, tačiau tai nėra mūsų tradicija.“ Portugalai visuomet atranda laiko susiburti per tradicines šventes su artimaisiais ir mėgautis gardžiu Velykų maistu.

Persikelkime į kitą Pirėnų pusiasalio valstybę – į Ispaniją, tiksliau Kataloniją. Maria Miguel, vyninės „Pares Balta“ eksporto vadybininkė, pasidalijo Velykų įspūdžiais iš savo šalies: „Tai mums svarbi šventė, su krikščioniškomis šaknimis, įtraukianti visą šeimą.“ Švęsti katalonai pradeda ketvirtadienį ir penktadienį, kuomet valgo specialų desertą bunyol.

Maria pasakoja apie jų švenčiamą Verbų, arba Palmių, sekmadienį: „Viena iš labiausiai įsišaknijusių Katalonijos tradicijų yra palmių ir palmonų palaiminimas, kuriuo paminimas Jėzaus triumfas įžengiant į Jeruzalę.“ Pagal šią tradiciją, krikštamotės savo krikštaduktėms duoda palmės šakelę, krikštasūniams – palmoną. Merginai dovanojama šakelė turi būti kuo gražesnė, puošnesnė ir įspūdingesnė. Vaikinui dovanojamas palmonas turėtų būti pats aukščiausias. „Šiais laikais šakeles galima dekoruoti įvairiomis detalėmis, kaip saldainiai ar maži žaisliukai,“ – teigia M. Miguel. Po to, kai palmės ir palmonai palaiminami per mišias, žmonės augalus daužo į žemę: „Anksčiau ispanai šakas kabindavo savo balkonuose iki kitų metų šventės.“ Po po mišių šeimos susirenka kartu prie stalo.

Maria Miguel pasakoja, kad Velykų saldumynas (Mona de Pascua) yra viena iš svarbiausių Velykų tradicijų Katalonijoje ir simbolizuoja gavėnios, taigi ir pasninkavimo laikotarpio, pabaigą: „Jo pavadinimas kilęs iš arabų žodžio „munna“, kuris reiškia „burnos aprūpinimą“. Kadaise maurai (senovės arabų tauta, gyvenusi Ispanijoje ir vėliau priėmusi krikščionybę) savo šeimininkams dovanodavo saldaus maisto, taip paminėdami gavėnios pabaigą. Pagal tradicijas, krikšto tėvai savo krikšto vaikams Velykų sekmadienį turi dovanoti Mona de Pascua, kuris turėtų būti suvalgomas Velykų pirmadienį šeimos rate. 

„Šie desertai, gaminami iš šokolado, vis labiau populiarėja ir kartais netgi tampa kone meno kūriniu kai kuriose vietinėse kepyklėlėse. Jie gali būti kiaušinio, kiškio ar net futbolo kamuolio formos – tai tik vaizduotės klausimas. Visgi, dažniausiai saldėsis būna su virtais kiaušiniais ant viršaus“, – pasakoja „Pares Balta“ atstovė. Maria tvirtina, kad jokiu būdu nėra pamirštama ir vakarienė: „Be abejo, dienos pabaigoje švenčiame valgydami įprastus kataloniškus patiekalus: keptą vištą, antį ar kanelonius.“ Taigi, Velykos Katalonijoje bei visoje Ispanijoje yra glaudžiai susijusios su religija, maistu bei šeimos tradicijomis.

Galime rasti nemažai kultūrinių skirtumų įvairiose šalyse, taip pat ir švenčiant vieną didžiausių religinių švenčių – Velykas. Visgi, maisto svarba išlieka panaši visose kultūrose. Ar valgydami kiaušinius, ar ėriuką, žmonės dalinasi maistu ir akimirkomis, praleistomis kartu. O tai ir yra švenčių esmė – ramiai ir turiningai leisti laiką su artimaisiais. 

Justina Gedgaudaitė