„Vyno klubo“ istorijos: 15 metų „Vyno klube“ – Agnė Einė
Papasakok apie savo kelią į „Vyno klubą“.
Pradėjusi studijuoti, pamačiau, kad man maža veiklos – taip ir atkeliavau į „Vyno klubą“. Ši kelionė tęsiasi jau ilgiau nei 15 metų. Pradžioje buvau duomenų bazės administratorė. Šios pareigos ir atvėrė man vyno pasaulį, nes teko išmokti skaityti vyno etiketes, suprasti, kas yra apeliacija, kuo skiriasi skirtingų šalių apeliacijos ir pan. Nors tai buvo visiškai nesusiję su mano studijomis, bet žavėjo galimybė pasisemti neatrastų žinių – tai ir „užkabino“.
Ką studijavai universitete? Kaip savo studijas sietumei su vynu?
Studijavau Mykolo Romerio universitete viešąjį administravimą. Tiesiogiai su vynu šios studijos nesusijusios, tačiau ilgametė darbo patirtis „Vyno klube“ parodė, kad galima atrasti sąsajų tarp viešojo įstaigų valdymo ir privačių.
Kokia buvo tavo pirmoji pažintis su vynu?
Kaip ir minėjau, su vynu iš pradžių susipažinau netiesiogiai – bandydama perskaityti bei suprasti vyno etiketes. O iki tol žinojau tik, kad yra šampanas (taip taip, putojantį vyną taip ir vadinau), baltasis ir raudonasis vynas. Nesidomėjau vynu, ir neatrodė jis man įdomus. Tačiau prisijungusi prie „Vyno klubo“ komandos, tuomet dar labai mažutės ir šeimyninės, ėmiau labiau domėtis vynu. Nuolatiniai kolektyvo mokymai ir degustacijos praplėtė mano akiratį, supratau, kad vynas gali būti ne tik skanus arba neskanus. Koks buvo pirmasis ragautas vynas? Prancūziškas baltasis, iš Bordo regiono, Gravo. Jis buvo ąžuolinis, priminė prancūzišką batoną, užteptą sviestu. Iki šiol tą skonį prisimenu.
Kokį vyną pastaruoju metu renkiesi dažniausiai? Kodėl?
Kuo daugiau žinai, tuo sunkiau ką nors išsirinkti. Dažniausiai renkuosi vyną prie vakarienės ar savaitgalio pietų, dar priklauso ir nuo metų laiko: vasarą mieliau renkuosi prancūzišką rožinį ar putojantį vyną, o šaltesniu metų laiku – itališką raudonąjį. Tačiau reiktų nepamiršti ir sūrio ar kitų gurmaniškų užkandėlių, tinkančių prie vyno. Man tai privalomas dalykas prie vyno, tarytum savotiškas vyno vartojimo kultūros ritualas.
Kas lėmė, kad tiek metų dirbi „Vyno klube“? Kas čia labiausiai patinka?
Nežinau, ar įmanoma atsakyti į šį klausimą. Man šis klausimas prilygsta klausimui „būti ar nebūti“. Matyt, šešioliktus metus „Vyno klube“ skaičiuoju, nes darbas visą laiką buvo dinamiškas: nuolat keitėsi pareigos, atsakomybė. Nors ir dirbu administracinį darbą, tačiau rutinos čia nėra. Visuomet lydi nauji potyriai, nauji atradimai, nuolatinis mokymasis apie vyną, gurmaniškų produktų ragavimas.
Kas labiausiai įsiminė per visą darbo „Vyno klube“ laiką?
Įsimintiniausių akimirkų per tiek metų yra ne viena ir ne dvi, jų begalė. Galėčiau išskirti tuos metus, kai organizavau parodą „Vyno dienos“. Tai buvo didžiausi mano darbiniai projektai, nors ir iš proto vedantys, nors ir nemigo naktų daug būta, jaudulio, lipančio per kraštus, tačiau pasitenkinimas ir euforija viską vainikuodavo.
Ko tikiesi ateityje? Ar turi kokią svajonę?
Apie tai, ko tikiuosi ateityje, galima ir visą romaną parašyti. Tikiuosi sulaukti „Vyno klubo“ dvidešimtmečio ir tapti „Vyno klubo“ istorijos dalimi, tikiuosi ir ateityje dirbti nerutininį darbą. Svajoju išmokti važiuoti motociklu ir įvaldyti ispanų kalbą...
Jau nekalbant apie vyno žinių platybes, „Vyno klube“ išmokau kantrybės, atsakomybės, darbų planavimo, niekada nesakyti niekada. Galų gale beveik visko – juk čia net pusę savo gyvenimo praleidau!
